Vilniaus rytojus, 1932 m. lapkričio 9 d.
Švenčionėliai. Po Įvairių areštų ir kratų Švenčionėlių Lietuvių šv. Kazimiero D-jos skyrius ėmė šiek tiek snausti. Kai kurie ima bijoti ir drebėti, kad ir juos ištiksią tie patys nemalonumai. Bet daugumas dar nieko nebijo. Jie žino, kad jų ramus lietuviškas kultūros darbas negali būti baudžiamas. Susirinkę aukų, įsteigė skyriaus skaityklą ir dabar džiaugiasi. Per du mėnesiu skaitykla turėjo daugiau kaip tūkstanti skaitytojų. Bet tas nepatinka vietos policijai, kuri įvairiais būdais stengiasi šį darbą stabdyti. Pav., spalių 13 d. Švenčionėliuose buvo Šv. Edvardo atlaidai, kurių proga skaitykla susilaukė daugiau skaitytojų. Bet štai atsiranda vietos policijos komendantas ir išeinanti iš skaityklos skyriaus narį Br. Čiučiurką suima ir, nuvedęs į kitą butą, jį smulkiai iškrato. Radęs pas jį du iš pašto gautus laiškus pasiima ir jį paleidžia. Atrodo, nedidelis dalykas, bet jis skaityklos lankytojams gero Įspūdžio nepadarė Maža to. Vietos lietuviai turi ir daugiau Įvairių nemalonumų. Tik visa laimė, kad jie nenusimena. Kaip buvo lietuviai taip ir pasilieka. Reikėtų pabarti tik kai kurias lietuvaites, kurios paskutiniu laiku mažai terodo tautiškumo susipratimo ir per daug vaikosi guzikuotus, šlekeckai kalbančius ponelius, kurie joms nesuteikia jokios garbės. O dabar apie bažnyčios tvarką. Kaip žinia, Švenčionėliuose Įsteigta parapija ir pastatyta bažnytėlė vienų lietuvių rūpesčiu ir lėšomis. Lenkai nieko nedavė. Bet dabar jie nori bažnyčioje turėti daugiau teisių, negu lietuviai. Jie net norėtų, kad būtų visai panaikintos lietuviškos pamaldos. Kaip jau buvo rašyta, dabar Švenčionėliuose yra susilipdžiusi „delegacija”, kuri dažnai važinėja pas arkivyskupą ir vis reikalauja kažkokių .malonių”. Pasirodo, kad tos „delegacijos” narių tarpe yra tokių, kuriems religiniai reikalai tiek rūpi, kaip pernykštis sniegas. Pirštas. Šaltinis: Vilniaus rytojus, Nr. 89 (369) Vilnius 1932 m. lapkričio 9 d. (trečiadienis) Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius...
Vilniaus rytojus, 1932 m. spalio 15 d.
Švenčionėliai. Nuolatines „delegacijos” Kaip jau ne kartą buvo rašyta, Švenčionėlių šlėktoms nepatinka dabartinė Švenčionėlių bažnyčioj pamaldų tvarka. Keli nepatenkinti asmens, neturėdami darbo, nutarė rinkti delegacijas ir jas siuntinėti į Arkivyskupą su prašymais, kad pakeistų jų bažnyčioj pamaldų tvarką. Pirmą kartą nuvykusi jų “delegacija” nieko negavo. Nenustojusi vilties, nuvažiavo antrą kartą. Šiuo žygiu tiek laimėjo, kad, atsisakius klebonui kun. A. Jakovaniui dėstyti Švenčionėlių pradžios mokykloj religiją, buvo paskirtas i Švenčionėlius prefektu šiemet išsventintas kun. St. Alechnavičius Šlėktos ėmė džiaugtis: manė, kad bus pakeistos ir pamaldos. Tačiau iš tikrųjų pamaldų tvarka paliko ta pati, padarytas tik tas skirtumas, kad šventadienių rytais. 8 vai 15 min. įvestos lenkiškos pamaldos mokyklų jaunimui. Pažymėtina, kad vietos pradinių mokyklų mokinių žymią dalį sudaro lietuvių vaikai, kurie taip pat turi lankyti bendras lenkiškas pamaldas. Lietuviai tėvai turėtų pasirūpinti, kad mokinių pamaldų metu jų vaikai galėtų ir lietuviškai pagiedoti. Mokyklų vedėjai ir kun. prefektas neturėtų priešintis šiam sumanymui, nes negalima vaikų versti, kad jie Dievą garbintų svetima kalba. Tenka patirti, kad lenkai prefektu jau nepatenkinti. Berods, vėl buvo nusiuntę pas Arkivyskupą „delegaciją”, po kurios sugrįžimo buvo staiga pašauktas Arkivyskupijos Kurijon kun. prefektas. Atrodo, kad Švenčionėlių šlėktų “delegacijos” kai kada ne veltui suvažinėja į Vilnių. Kai kurie „delegatai” giriasi, kad jie netrukus imsią važinėti pas Vilniaus Arkivyskupą .parapijos reikalais” kiekvieną savaitę… Tėvelis Šaltinis: Vilniaus rytojus, Nr. 82 (382) Vilnius 1932 m. spalio 15 d. (šeštadienis) Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius...
Vilniaus rytojus, 1932 m. rugpjūčio 17 d.
Švenčionėliai. Atidaryta lietuvių skaitykla. Š. m. rugpjūčio 7 d. Švenčionėliuose pašventinta ir atidaryta Liet. Šv. Kazimiero D-jos skaitykla, kuri įtaisyta p.Švogžlio namuose (priešais bažnyčią). Skaitykla kad ir nedidelė, bet palaikoma geros valios žmonių aukomis, ji čia labai reikalinga; tai bus vietos ir visos parapijos lietuvių svarbus kultūros židinys, kur kasdien (paprastomis 16—21 val., šventadieniais 8—15 val.) galima pasiskaityti įvairių laikraščių, knygų ir žurnalų. Skaityklos vidus gražiai papuoštas ir sutvarkytas. Skaityklos atidaryme dalyvavo daug vietos ir apylinkės žmonių. Susirinko tiek, kad negalėjo ir sutilpti. Skaityklą pašventino kun. K. Pukėnas, kuris pasakė prakalbą, pažymėdamas skaityklos tikslą ir reikšmę vietos lietuviams; kartu palinkėjo skaityklai ir jos lankytojams geriausios kloties. Po to vietos Liet. Šv. Kazimiero D-jos skyriaus vardu kalbėjo p. Jarmalis, kuris padėkojo kun. K. Pukėnui už pašventinimą ir susirinkusiems už dalyvavimą, prašydamas visus skaityklą lankyti Ir naudotis tuo ką ji turi. Iškilmės pabaigtos Tautos himnu ir dainomis. Švenčionėlių Lietuva Šv. Kazimiero D-jos skyrių reikia tik pagirti, kad gyvendamas sunkiose aplinkybėse pasistengė įsteigti lietuvių skaityklą. Reikia tikėti, kad skaitykla didės, tobulės ir augs jos lankytoju skaičius. Pažymėtina, kad skaityklos atidarymo proga, daug gerų žmonių paaukojo šiai skaityklai knygų ir kitų skaitymo priemonių, už ką skyriaus valdyba visiems aukotojams labai dėkinga. Švenčionėliai “Šwięto morza”. Kaip kitur, taip ir čia lenkų įstaigos neseniai čia buvo surengusios „jūrų šventę” („švvięto morza”). „Šventės” išvakarėj buvo susirinkę prie Žeimenos upės, kur šoko ligi vidurnakčio. Matėsi ten ir lietuvių būrelis, bet jis nešilinksmino. Tik viena Vilniaus lietuvių bendrabučio auklėtinė J . B. neiškentė. Akis. Šaltinis: Vilniaus rytojus, Nr. 65 (345) Vilnius 1932 m. rugpjūčio 17 d. (trečiadienis) Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius...
Vilniaus rytojus, 1932 m. liepos 9 d.
Švenčionėliai. Nori sumažinti lietuviams pamaldas. Čia lenkai miestiečiai niekaip negali pakęsti esamos bažnyčioje pamaldų tvarkos. Jie vis šiaušiasi ir norėtų lietuvių pamaldas žymiai sumažinti. Birželio 11 d. buvo vietinės lenkų mokyklos tėvų susirinkimas, kuriame tarp kitko buvo svarstyta, kaip sumažinti bažnyčioje lietuviškas pamaldas. P. Jankoškienė siūlė, kad sekmadieniais 9 val. lietuviams laikomos pamaldos būtų visai panaikintos. Kaip žinia, Švenčionėlių parapijos bažnyčioj pamaldos pusiau —vieną savaitę lietuviams, antrą lenkams. Be to, lietuvių šventadieniais ryte 9 vai. būna mišios ir lenkiški giedojimai ir atvirkščiai. Dabar norima, kad 9 val. lietuviams pamaldų visai nebūtų Esą šiuo laiku visada turėtų būti pamaldos lenkiškoms mokykloms ir kareiviams. Jeigu kas su tokiais lenkų reikalavimais skaitytųsi, tai tada lietuviai pareikalautų, kad lietuviškoms mokykloms taip pat būtų laikomos atskiros pamaldos, šioj parapijoj yra kelios lietuviškos mokyklos, taigi ir jos šiuo atžvilgiu turėtų reikalauti tų pačių teisių. Bet, reikia tikėtis, kad šie lenkių moterų norai neįvyks. Rimtesni parapijiečiai kitaip žiūri į šį dalyką. Jie žino, kad Švenčionėlių parapijoj lietuvių dauguma ir todėl jų negalima skriausti. Civis. Šaltinis: Vilniaus rytojus, Nr. 54 (354) Vilnius 1932 m. liepos 9 d. (šeštadienis) Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius...
Vilniaus rytojus, 1932 m. liepos 6 d.
Lietuvio kunigo primicijos Švenčionėliuose. Vilniaus krašte lietuvių inteligentinės jėgos vis didėja. Ačiū Dievui, netrukus turėsime pakankamą darbininkų skaičių visose srityse. Baigę mūsų gimnazijas jaunuoliai vieni siekia aukštesniojo mokslo, kiti eina į liaudį, į mokyklas, dar kiti imasi praktiškojo profesinio darbo. Iki šiol vien „baisi” buvo kunigų seminarija. Mūsų abiturientams kad ir netrūksta gilaus religinio įsitikinimo, tačiau jie kunigų seminarijos kaži kodėl „bijo”. Kai kas aiškina, kad esančios kaltos gyvenimo aplinkybės, sąlygos, nevilioja ilgas mokslas, seminarijos griežta tvarka, paskui neaiški kunigo ateitis, išsiuntimas į nelietuviškas parapijas ir t. t. Bet vis dėlto ir mūsų abiturientų tarpe atsiranda vienas kitas, kuris pamoja ranka į visus trukumus ir pavojus ir eina ten, kur Dievas šaukia, kur širdis traukia ir reikalas liepia. Tokių drąsuolių tarpe pirmasis buvo kun Kazimieras Pūkinas. Tai pirmas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientas, kuris tapo kunigu. Jis šiemet laimingai pabaigė kunigų seminariją ir kartu Vilniaus universiteto teologijos skyrių, įgydamas teologijos magisterio laipsni Tai nauja ir rimta mūsų jėga, seniai laukiamas lietuvis kunigas- Juo džiaugiasi lietuviai kunigai ir visa mūsų visuomenė Kun. Kazimieras Pukėnas pirmąsias mišias laikė birželio 29 d Švenčionėlių parapijos bažnyčioj. Tą dieną kad ir buvo Strūnaity Šv. Petro atlaidai, bet žmonių priplaukė labai daug. primicijas taip pat atvyko iš Švenčionių kun. prof. J. Skruodys, iš Vilniaus kun. K. Čibiras, kun. Taškunas, kun. Raštutis, ponia E. Vileišienė, būrelis klierikų, artimi bičiuliai, Palūšės klebonas kun. Prunskus, Kaltinėnų klebonas kun. Vaišutis, Linkmenų kl. kun V. Miškinis, Pabradės kl. kun. Bieliauskas ir kiti. Prasideda primicijų iškilmės. Kun. prof. J. Skruodys, kaipo „manu ductor”, su klierikų asista ir kunigais parengtą primicijantą iš klebonijos’ iškilmingai atveda prie šventoriuje parengto altoriaus. Primicijantas gieda. Visi suklaupia. Daugumos akyse pasirodo ašaros. Susijaudina ir kunigai. Jie supranta šio momento svarbumą ir žino, kas primicijantą po šių iškilmių laukia… Primicijantas pradeda pirmąsias mišias. Laiko lėtai, ramiai. Jo veide nematyti nei baimės, nei susijaudinimo. Stovi prie altoriaus kaip karžygys, kuriam nebaisūs jokie gyvenimo kovos pavojai. Po pirmosios evangelijos kun. K. Čibiras, buvęs gimnazijos kapelionas ir primicijanto mokytojas, pasako gražų, pritaikintą pamokslą. Baigdamas kreipiasi į primicijantą, ragindamas būti geru, ištvermingu kunigu, naudingu katalikų Bažnyčiai ir mūsų visuomenei, jausmingi buvusio mokytojo žodžiai giliai įsmenga primicijanto širdin ir iš jo akių išspaudžia ašarą.. Mišios tęsiamos toliau, šalia primicijanto budi. Visi primicijantui padeda, tarnauja, jį smilkina, už jį gieda, jam rankas bučiuoja. Tokios jau iškilmingų mišių ceremonijos. Kas jų nėra matęs, tam daro nepaprastą įspūdį. Mišių metu gieda stiprus ir gerai išlavintas bažnytinis choras. Matyt, šioms iškilmėms ypatingai pasiruošęs. Po mišių primicijantas laimina savo padėjėją – „manu ductor”, kunigus, visą asista, brolius, seserį, gimines ir artimus pažįstamus. Sako, šiomis apeigomis duodami ypatingi atlaidai. Po to .kun. V. Miškinis pasako lenkišką pamokslą, ir primicijantas...
Vilniaus rytojus, 1932 m. birželio 22 d.
Švenčionėliai. Vietinio.Šv, Kazimiero d-jos skyriaus nariai buvo visoje apylinkėje žinomi savo veiklumu. Šiemet kažin kodėl apsnūdo. Rečiau daromos Išvykos, vakarėliai, mažiau skaitomos knygos. Būdavo nuo ankstyvo pavasario daroma šventadieniais viena po antros išvykos. Už miestelio susirinkę nariai bendrai visi puikiai pažaidžia, padainuoja, paskum visu pulku bedainuodami grįžta miestelin ir gero ūpo kupini išsiskirsto. Šiemet tokių išvykų buvo visai maža, Rodos, užuot nuobodžiauti ir slankioti Švenčionėlių smiltingomis ir dulkėtomis gatvėmis geriau būtų pakvėpuoti tyru miškų oru. Prie skyriaus yra artistų kuopa vakarėliams ruošti, bet šiemet nesuvaidino dar nė vieno miestely vakarėlio. Jau pasiilgome. Kuopa turi gerų artistų, reikia tik daugiau noro, ir vakarėlį turėsime, kaip iš pypkės. Su knygų skaitymu aršiau, tiesiog nariai liovėsi jas skaitę. Tiesa, jau 5 metai kaip tos pačios skaitomos, bet dar daug kas jų ir neperskaitė. Skyrius turi virš 1000 knygų, iš jų rasis šimtas, kitas ir naudingų. Reikia taisytis. Daug rūpinamės gražia suknele, kostiumu, kad papuošus savo kūną, bet. mažai kreipiame domės, kad papuošus savo sielą.Tai gali padaryti gera knyga. Reikia tik nueiti skyriaus knygynan, išsirinkti, pasiimti ir skaityti. Neužmirškime, kad mažai puoš mus gražiausi rūbai, jeigu viduje bus tuščia. Taigi pamilkime knygą. Gulbė. Šaltinis: Vilniaus rytojus, Nr. 49 (329) Vilnius 1932 m. birželio 22 d. (trečiadienis) Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius...
Nemokami skelbimai
