Viltis, 1914 m. birželio 5 (18) d.
Švenčionėliai, švenč. apskr. Švenčionėliai pastaruoju laiku gana smarkiai
auga. Švencionėlių miestelis darosi vis didesniu prekybiniu centru. Prekybos augimo prirodymu yra kad ir tai, jog Švenčionėlių varto, draugija turi įsisteigusi miestelyje ir centralę savo krautuve ir dar jos skyrių. Dr-jos narių ir pirkėjų dauguma yra lietuviai ir rusai, tačiau valdyba veikia lenkų dvasioje ir, kaip matyt, jai rūpi ne tiek ekonominiai tikslai, kiek tautiniai. Kuo gi išaiškinti kad ir tai. jog abejose jos krautuvėse tarnai-pardavėjai lenkai, o skyriaus krautuvėje lietuviškai visai nė susikalbėti neguli. Tuo būdu manoma, turbūt, pramokinti lietuvius lenkų kalbos, ne kas kita. Iškaba lietuvių kalba centro krautuvėje nuglemžta nežymiausion vieton, o skyriaus krautuvė ir visai lietuviškos iškabos neturi.
Toks lenkiškas valdybos veikimo būdas buvo pastebėtas jau ir pačios draugijos narių ir jie nepersenai buvusiajame susirinkime, kaip girdėt, nutarę pareikalauti iš valdybos, kad įi labiau žiūrėtų komercijos, ne kitų tikslų, kad tarnai bent mokėtų lietuviškai.Tuo tarpu valdyba ir lig šiol nė nemano atsižiūrėti. O tai, žinoma, dėlto, kad žmonės lietuviai čia dar nėra visiškai susipratę. Pavyzdys: sodžių vaikai siunčiami tėvų į lietuviškas katekizacijas, bet tegu tik kokia moterėlė lietuvė apsigyvena miestelyje— jau savo vaikus siunčia į lenkiškas katechizacijas. Tuo žmonių tamsumu ir pasinaudoja valdybos ponai lenkai.
Bet ką benorėt iš jų, jei net patįs krautuvininkai lietuviai, kurių čia yra keli, turi padėję ant savo krautuvių iškabas tik rusų kalba, lietuviškų, turbūt, drovėdamies.
Tuo jie parodo netik savo tautinį nesusipratimą ir tamsumą, bet ir komercijos nesupratimą, nemokėjimą biznio varyti. Nes lietuviška iškaba reikalinga nūn Lietuvoje kad ir iš atžvilgio į prekybą. Tai supranta kiekvienas geras pirklys ir antai toks Lozovskis, lenkas ir net nemažas, “Przyjacielio” agentas, turi iškabą trimis kalbomis: rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai. O mūsiškiai lietuviškos bijo padėti ar gėdisi. Per Švenčionėlių stotį dažnai tenka pravažiuoti lietuviams inteligentams vilniečiams ir kauniečiams ir ne vienas jų užeina ko nors nusipirkti traukinio belaukdamas, bet nematydamas lietuviškų! iškabų pas lietuvius neužeina.
Šaltinis:
Viltis, Nr. 122 (1070)
1914 m. birželio 5 (18) d. (ketvirtadienis)
