Vilniaus rytojus, 1932 m. liepos 6 d.
Lietuvio kunigo primicijos Švenčionėliuose.
Vilniaus krašte lietuvių inteligentinės jėgos vis didėja. Ačiū Dievui, netrukus turėsime pakankamą darbininkų skaičių visose srityse. Baigę mūsų gimnazijas jaunuoliai vieni siekia aukštesniojo mokslo, kiti eina į liaudį, į mokyklas, dar kiti imasi praktiškojo profesinio darbo. Iki šiol vien „baisi” buvo kunigų seminarija. Mūsų abiturientams kad ir netrūksta gilaus religinio įsitikinimo, tačiau jie kunigų seminarijos kaži kodėl „bijo”. Kai kas aiškina, kad esančios kaltos gyvenimo aplinkybės, sąlygos, nevilioja ilgas mokslas, seminarijos griežta tvarka, paskui neaiški kunigo ateitis, išsiuntimas į nelietuviškas parapijas ir t. t. Bet vis dėlto ir mūsų abiturientų tarpe atsiranda vienas kitas, kuris pamoja ranka į visus trukumus ir pavojus ir eina ten, kur Dievas šaukia, kur širdis traukia ir reikalas liepia. Tokių drąsuolių tarpe pirmasis buvo kun Kazimieras Pūkinas. Tai pirmas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientas, kuris tapo kunigu. Jis šiemet laimingai pabaigė kunigų seminariją ir kartu Vilniaus universiteto teologijos skyrių, įgydamas teologijos magisterio laipsni Tai nauja ir rimta mūsų jėga, seniai laukiamas lietuvis kunigas- Juo džiaugiasi lietuviai kunigai ir visa mūsų visuomenė Kun. Kazimieras Pukėnas pirmąsias mišias laikė birželio 29 d Švenčionėlių parapijos bažnyčioj. Tą dieną kad ir buvo Strūnaity Šv. Petro atlaidai, bet žmonių priplaukė labai daug. primicijas taip pat atvyko iš Švenčionių kun. prof. J. Skruodys, iš Vilniaus kun. K. Čibiras, kun. Taškunas, kun. Raštutis, ponia E. Vileišienė, būrelis klierikų, artimi bičiuliai, Palūšės klebonas kun. Prunskus, Kaltinėnų klebonas kun. Vaišutis, Linkmenų kl. kun V. Miškinis, Pabradės kl. kun. Bieliauskas ir kiti. Prasideda primicijų iškilmės. Kun. prof. J. Skruodys, kaipo „manu ductor”, su klierikų asista ir kunigais parengtą primicijantą iš klebonijos’ iškilmingai atveda prie šventoriuje parengto altoriaus. Primicijantas gieda. Visi suklaupia. Daugumos akyse pasirodo ašaros. Susijaudina ir kunigai. Jie supranta šio momento svarbumą ir žino, kas primicijantą po šių iškilmių laukia… Primicijantas pradeda pirmąsias mišias. Laiko lėtai, ramiai. Jo veide nematyti nei baimės, nei susijaudinimo. Stovi prie altoriaus kaip karžygys, kuriam nebaisūs jokie gyvenimo kovos pavojai. Po pirmosios evangelijos kun. K. Čibiras, buvęs gimnazijos kapelionas ir primicijanto mokytojas, pasako gražų, pritaikintą pamokslą. Baigdamas kreipiasi į primicijantą, ragindamas būti geru, ištvermingu kunigu, naudingu katalikų Bažnyčiai ir mūsų visuomenei, jausmingi buvusio mokytojo žodžiai giliai įsmenga primicijanto širdin ir iš jo akių išspaudžia ašarą..
Mišios tęsiamos toliau, šalia primicijanto budi. Visi primicijantui padeda, tarnauja, jį smilkina, už jį gieda, jam rankas bučiuoja. Tokios jau iškilmingų mišių ceremonijos. Kas jų nėra matęs, tam daro nepaprastą įspūdį. Mišių metu gieda stiprus ir gerai išlavintas bažnytinis choras. Matyt, šioms iškilmėms ypatingai pasiruošęs. Po mišių primicijantas laimina savo padėjėją – „manu ductor”, kunigus, visą asista, brolius, seserį, gimines ir artimus pažįstamus. Sako, šiomis apeigomis duodami ypatingi atlaidai.
Po to .kun. V. Miškinis pasako lenkišką pamokslą, ir primicijantas ima dėti rankas ant visų galvų, kartu dalindamas atminimui paveikslėlius. Visi veržiasi, stumdosi ir jauną kunigėlį ima spausti iš visų šonų. Gerai, kad šventoriuje, bažnyčioje visko galėtų būti. Galvų „spaudimu” ir pabaigiamos primicijų bažnytinės apeigos.
Po mišparų vietos klebonas kun. A. Jakovanis primicijantą, jo gimines, visus kunigus, klerikus ir svečius paprašo į kleboniją pietų. Čia prie stalo visų nuotaika gyva. Gerai nusiteikęs ir primicijantas Jį linksmina iš vienos pusės ponia E. Vileišienė, iš antros senelis kun Prunskus, Prasideda sveikinimai. Pirmas prabila šeimininkas kun. A. Jakovanis. Jis džiaugtasi, kad jam pačiam ir jo parapijai pirmą kartą tenka rengti tokios iškilmės. Linki laimingai kunigauti. Po jo sveikina kunigai: prof.Skruodys, Prunskus, Čibiras, Vaišutis, Bieliauskas ir pasauliečiai: ponia Vileišienė ir S.Urbonavičius.
Be to, gaunamos sveikinimo telegramos: p.p. Stasių, „Vilniaus Rytojaus”, direkt. M. Šikšnio, kun. A. Giedgaudo ir dir. A. Petraičio.
Už sveikinimus primicijantas nuoširdžiai dėkoja, pažymėdamas, kad jis taip pat esąs dėkingas ir lietuvių visuomenei, kuri jį rėmė ir palaikė. Sakosi, to niekuomet nepamiršiąs ir visada gyvensiąs ir dirbsiąs su lietuviais. Bet Čia nutrūksta jo žodžiai, užsikerta baisas… Matyt, gal suprato, kad nelengva bus šis pasižadėjimas ištesėti, jei lemta bus atsidurti šalia Balstogės, o gal ir toliau… Po primicijanto kalbos svečiai sugieda ilgiausių jam metų ir išsiskirsto. Švenčionėliai ištuštėja. Bet šios dienos iškilmių įspūdžiai neišnyksta. Jie ilgai bus vietos žmonių atminty ir gal nevieną jaunuolį padrąsins pasišvęsti kunigo luomui. Duok Dieve. Lietuviai kunigai Vilniaus kraštui labai reikalingi.
Jis.
Šaltinis:
Vilniaus rytojus, Nr. 53 (353)
Vilnius 1932 m. liepos 6 d. (trečiadienis)
Leidėjas ir atsak. redaktorius Julius Navikas
